Buvo momentų, kai net išnešti šiukšles atrodė per sunku. Nes bijojau.
Bijojau, kad užeis panikos ataka.
Ir kai ji užeidavo… atrodydavo, kad mirštu.
Kviesdavau greitąją.
Ne kartą. Ne du.
Kartais net kelis kartus per savaitę.
Ir buvo dar sunkesnių momentų. Kai galvoje atsirasdavo mintys… kad gal geriau išvis nebūti.
Ir tai yra labai baisu. Ypač kai niekam apie tai negali normaliai paaiškinti.
Iš išorės gali atrodyti, kad viskas kaip ir gerai.
Tu vaikštai, funkcionuoji.
Bet viduj — visiškas pragaras.
Todėl kai aš sakau, kad tave suprantu —
aš tikrai suprantu.
Ne iš knygų. Iš savo gyvenimo.