Aš galutinai išsekau. Ir tada supratau vieną dalyką.
Problema ne piniguose.
Problema — neišgyvento nerimo sluoksnyje kūne.
Pradėjau eiti į kūno pojūčius. Nustojau bėgti nuo minčių. Leidau sau išjausti baimę iki galo. Nuoširdžiai leidau sau likti „ubage".
Ir ji baigėsi.
Ne todėl, kad situacija staiga tapo man saugi. Ne todėl, kad pradėjau daugiau uždirbti. O todėl, kad nustojau gyventi iš išgyvenimo režimo.
Supratau, kad negaliu įsileisti naujo gyvenimo, kol laikausi seno iš baimės.
Kai palikau seną veiklą, neturėjau jokio plano. Neturėjau aiškios krypties, tik didžiulę baimę, nerimą ir nepasitikėjimą.
Turėjau tik porą šimtų eurų. Tai buvo visi mano likę pinigai.
Pasakiau sau: „Nu ir gerai. Bus kas bus ir kaip bus. Leidžiu viskam nutikti."
Užsidariau namie ir likau su visu savo siaubu, baime, nerimu ir kūno jausmais. Liko tik stiprus vidinis pasitikėjimas šiuo procesu.
Ir po trijų savaičių nutiko tai:
Staiga susiklostė palankios situacijos. Atėjo žmonės. Iš niekur pradėjo ateiti idėjos. Atsirado noras kurti. Atsirado vidinis stabilumas.
Ne todėl, kad situacija staiga tapo saugi. O todėl, kad nustojau maitinti seną energiją.
